Kelionė: Čekija-Slovakija-Lenkija

Kelionės idėja būtent per ilgąjį gegužės savaitgalį gimė tada, kai supratom, kad jei pasiimsim po 3 laisvas dienas, tai iš viso turėsim 10 laisvadienių. Taigi Sandra, Alė ir aš pasiprašėm paleidžiamos ir susiplanavom kelionėlę. Pasiskolinom visokių reikalingų daiktų: GPS siųstuvas TomTom, stogo bagažinė ir narvas Kapai buvo tai, ko mums reikėjo (labai aaaačiū visiems skolintojams:)). Dar aprengiau O.Pelėną klaikiais mėlynais užvalkalais. Išsiruošėm.

Balandžio 26, šeštadienis

Pirmyn!

Tiesą sakant, jau penktadienį iš vakaro nerimavau, miegot beveik negalėjau, o buvom sutarusios pajudėti paryčiais, apie 3 valandą. Paskui Sandra su Ale vis dėlto išdūmė į Kauną, kad paliktų savo mašinėlę, o aš apie 2:30 ryto pajudu iš Vilniaus. Susitinkame Kaune, užkišame stogo bagažinę daugybe daiktų daiktelių, ryšuliukų ir kitokių gėrybių. Džiaugiamės, tuo grabeliu ant stogo neišpasakytai. Makteliu Red Bull, įkvepiu oro ir lendam į Lenkiją.

Klajonės aplink Augustaw‘ą

Lenkija, žinoma, mus pasitinka labai svetingai. Įstringame kamštyje prie Augustaw‘o, nebeišmanom ką daryt. Po kelių nesėkmingų bandymų surasti aplinkinį kelią, spjaunam TomTomui į barzdą ir pasukam į žvyrkelį kairėn nuo įstrigusios kolonos mašinų. Aišku, patenkame į smėlingą miško keliuką, TomTomas už tai supyksta, rodo, kad mes esam ne kelyje, o tūsinamės kažkur pievose. Mes atkakliai laikomės savo, galų gale sustojame prie kažkokios kaimo turizmo sodybos, kur Alė sėkmingai susišneka su mėlynanosiu šeimininku. Pagaliau išlendame atgal į plentą prie Augustaw‘o. TomTomas nustoja pykti, mes nusiraminam.

Lenkijos keliai. O.Pelėno siurprizas

Pastebim, kad Lenkijos keliai tikrai pikti. Sunkvežimių dėkuidie, beveik nėra – savaitgaliais jie per Lenkiją nevažiuoja, tačiau važiuot neviršyjant leistino greičio – pakankamai sunku: už tavęs susikaupia eilė mašinų, nekantriai išvažiuojančių į vidurį kelio ir laukiančių progos aplenkti. Greitai pastebim, kad lėtapėdžiai vairuotojai kriuksi vienu ratu užvažiavę ant kelkraščio, kad skubantiems būtų lengviau aplenkti. Paseku jų pavyzdžiu. Paskui dar buvo Varšuva su savo kamščiais. Lenkija yra didelė problema. Didelė tiesiogine žodžio prasme.

Keistenybė: mano O.Pelėnas ima įtartinai mažai kuro: su stogo bagažine ir įjungta klimato kontrole, 100km jis ima apie 5 litrus dyzeliuko. Nelabai traukia tas 1.7 litro varikliuka, bet nelabai ir kuro reikalauja. Visai neblogas derinys.

Nakvynė Rojuje

Sugaištos prie Augustawo valandos mums atsirūgsta. Artėja vakaras, mes vis dar Lenkijoj, nors Čekijos siena jau visai visai čia pat. Temsta, atsiliekam nuo grafiko, pradedam nerimauti. Galų gale stabtelim prie viešbutuko kalneliuose skambiu pavadinimu: „Eden“. Malonūs ir mandagūs lenkučiai mus priima, nepamiršę įspėti, kad vakare čia vyks vakarėlis, dėl to gali būti triukšminga. Nuvargusios ir neišsimiegojusios sukramtom turbūt paskutinį iš Lietuvos atsivežtą maistą, vangiai maktelim brendžio, nusiprausiam ir gulamės miegoti. Gal ta muzika ir buvo tranki, bet nei viena jos negirdėjom

Balandžio 27, sekmadienis

Avareišn sitjueišn

Prabundam anksti ryte, žvalios ir išsimiegojusios, išsiruošiam į kelionę. Alė nupirkus puikų dalyką: mašininę spiralę vandeniui užvirinti. Kadangi iškeisti zlotai skirti kurui, o mes turim kavos pakeliuose, nusprendžiam užsivirinti vandens O.Pelėno salone. Viskas būtų gerai, jei spiralė nebūtų išsilydžius (tai buvo jokia problema, palyginus su kitais mūsų laukusiais nuotykiais). Taigi apvirinto vandens užtenka tik vienam puodeliui pusiau kavos. Dedam spiralę į šoną, susikraunam daiktus ir patraukiam toliau.

Juokiamės, nes Čekijos siena, pasirodo, buvo už maždaug 15km. Nedaug trūko, tačiau nesigailim likusios Lenkijoj. Edenas buvo tikrai svetingas. Pirmiausia pasiekiame Dvur Kralove miestelį, kuriame yra pirmoji mūsų aplankyti suplanuota vieta: ZOOLOGIJOS SODAS!

Dvur Kralove zoologijos sodas

Įspūdis didžiulis. Gyvūnai prižiūrėti, žalios žydinčios pievos skirtos ganytis zebrams, antilopėms, žirafoms ir kitiems kanopiniams, plėšrūnai sėdi ne mažuose narveliuose storomis grotomis kaip Kaune, o didžiuliuose narvuose už stiklo. Prajuokino du jauni šelmiški leopardai, kurie pamatė Kapą (oj, pamiršau pasakyti, kad į zoosodą galima vestis šuniukus) ir nusprendė ją susimedžiot. Strykt vienas, strykt kitas, abu per stiklą uostinėja vargšą kiauliuką, letenom krebždena. Kapa, aišku, tai suprato kaip įžeidimą ir pradėjo riaumoti, o į Kuką dvejetukas nelabai kreipė dėmesį – per mažas grobis turbūt.

Vedlio praradimas

Iki soties prisivaikščioję zoologijos sode, sėdam į mašiną ir patraukiam toliau. Pakeliui suprantam, kad TomTomas baigia išsikrauti, o mašininė rozetė sugedus. Tai reiškia, kad liekam be GPS įrangos ir be telefonų, nes įkroviklį turime tik mašininį. Turint galvoje tai, kad ruošiamės vykti į Prahą, sunerimstam, bet negi grįši į Lietuvą.

Kutna Hora grožybės

Nukeliaujam į Kutna Hora miestelį. Ten informacijos centre sugraibau lankstinuką apie lankytinas vietas. Didelį įspūdį paliko kaulų koplytėlė, kurioje visas interjeras, neišskiriant net šviestuvo, padarytas iš žmonių kaulų (maro aukų). Keistas jausmas žiūrėt į krūvas tvarkingai sudėliotų kaulelių ir kaukolių, sietynas, net žodžiai ir visoki bažnytiniai simboliai ant sienų iš dubens ir pirštų kaulelių. Sandra gerai pastebėjo, kad sveikas žmogus šitokio kūrinio negalėjo sugalvoti. Tačiau niekas nesiginčyjo, kad ten tikrai įdomu.

Keliaujam į kitą Kutna Hora galą, ten apžiūrime Barboros bažnyčios aplinką. Gražu. Man jau niežti rankos, kaip noriu į Prahą, taigi sėdam ir patraukiam link sostinės. Pakeliui nusiperkam žemėlapį, nes TomTom išsikrovęs ir nerodo jokių gyvybės ženklų.

Praha. Kaip suradome namus.

Pagaliau Praha. Tiesa, nelabai svetinga: įvažiavusios neturim žalio supratimo, kurioje miesto pusėje esam, nes gatvių pavadinimų smulkiame žemėlapyje nėra. Galų gale susigaudom ir suvokiam, kad reikia nusigauti į visai kitą miesto pusę. Viadukų, greitkelių ir siaurų gatvelių makalynė susuka smegenis, labai ilgai klaidžiojam, kol, prieš tai netyčia užvažiavusios į autobusų stoties teritoriją ir pasivažinėjusios tramvajaus bėgiais (dievuli, kaip baisu važiuot tramvajaus bėgiais!), patenkam į Troja rajonėlį, kur mūsų laukia (?) kempingas. Pa-ga-liau! Užeinam į kempingą, kuris interneto svetainėje skelbėsi priimantis lankytojus su šunimis, tik tam, kad sužinotume, kad su šunimis jie vis dėlto nepriima.

Prasinešam per visus Trojska gatvėj esančius kempingus ir nakvynės namus, kol randam kur apsistoti. Nelabai malonus šeimininkas išderina visus planus, nes trobelę nuomoja mažiausiai dviems naktims. Netenkame galimybės aplankyti Bohemijos Šveicariją su nuostabia gamta. Sumokame žymiai daugiau nei tikėjomės, bet pripažinkim, kad 1800Kč trims žmonėms ir 2 šunims už dvi nakvynes netoli Prahos centro nėra daug. Kadangi niekur nebeskubame, vakarą praleidžiame trobelėje gurkšnodamos alų ir plepėdamos. Su kažkokiu džiaugsmingu nerimu laukiu rytojaus. Galva svaigsta vien pagalvojus, kad aš vėl Prahoje.

Balandžio 28, pirmadienis

Prahos zoo

Prabundam ryte ir ruošiamės į zoologijos sodą. Jame taip pat galima vaikščioti su šunimis. Per 15 minučių pėsčiomis nukulniuojame iki jo, įžengiame ir… iš karto nueinam į priešingą pusę nei reikia. Patenkam į paukščių pusę, truputį nusiviliame, kad Dvur Kralove zoosodas buvo gražesnis ir geresnis. Žvėrys čia narvuose, kaip Kaune, įvairovė ne per didžiausia… Tačiau po kurio laiko, eidamos didelį ratą suprantam, kad pradėjom ne nuo ten. Sodas vis didėja ir gražėja, gorilų paviljonas – nerealus (ten Kapa suranda draugelį – prižiūrėtoją, kuris taip su ja bendrauja, kad pamiršta net savo pareigas stebėt įeinančius žmones). Tropikų paviljonas su milžiniškais fikusais, dirbtiniu lietučiu,paukščiais ir žuvimis, maloniai stebina vis labiau. Šiek tiek nusivylėm šaltakraujų paroda, bet užtat mielai stebėjom Afrikos dramblius žaidžiančius su rastais. Kapa nusikalė tiek, kad galiausiai atsisakė eiti. Kukas irgi buvo pavargęs, bet dar palyginti linksmai turseno šalia, stebėjo surikatas, kurios Dvur Kralove zoo taip noriai bendravo su šunėkais, o čia pasipūtusios užsiiminėjo savais reikalais. Dirbtinėj savanoj vaikštinėjo žirafos, zebrai, didžiosioms katėms atskirti dideli plotai po stiklu (valio, vėl nėra grotų!). Išėjom po maždaug 4 valandų supratusios, kad jeigu nori viską apžiūrėt neskubant, ten reikia praleisti vos ne visą dieną. Nutempėm šunėkus namo, užkandom vietinėj knaipėj ir išsiruošėm į mano šitaip lauktą Prahos senamiestį.

Prahos centras

Mane ten apėmęs jausmas – nenusakomas. Bijojau ir pagalvot, kaip iš šalies atrodo mano išsiviepęs iki ausų veidas. Kur bepasuku galvą – visur miela ir gera. Karlo tiltas dar neperpildytas turistų (sezono metu juk juo praktiškai neįmanoma praeiti). Ant jo, kaip visada, pilna prekeivių, gražiai groja žydų grupelė, o mes slenkom link Prezidentūros ir šv. Vito katedros. Net bliaut norisi, kaip viskas gerai. Pakeliui suryjam po porciją Zmrzlina‘os (ledų). Į Katedrą Sandra neina, paleidžia mus su Ale, o mes slampinėjam po vidų, apžiūrinėjam nuostabius vitražus, įspūdingą sakyklą, altorius. Valio – lankytojus jau leidžia užlipti į Katedros bokštą. Siauri sukti laipteliai viršun, viršun, kol uždususios atsiduriam taip aukštai, kad iš visų pusių matosi mano numylėto miesto toliai. Raudoni stogai, gatvės. Pridarom daug daug daug nuotraukų. Nuo bokšto aiškiai matosi žalvariniai gaidžiai ant Katedros stogų, puošyba. Vis galvoju, kiek žmonių ją statė ir kiek metų ją šitokią projektavo ir dailino. Nulipusios ir susitikusios su apačioj sėdinčia Sandra išvalkataujam toliau.

Didžiausias praradimas man – kad nesugebėjom rasti Auksinės gatvelės. Artėja vakaras, nuo laipiojimo į bokštą ir Prahos kalneliais apsunksta kojos, mes nusprendžiam prisėsti atsigerti alaus kokiame centro kabakėlyje. Norim susirasti nuošalią nepopuliarią neturistinę vietelę, bet nelabai sekasi. Vienoje gatvėje randam normalią knaipę, tačiau alus ten kainuoja 130Kč už bokalą. Tiek mokėti už alų Čekijoje yra net ne juokinga, o graudu. Nesisėdam ir negeriam ten, o šliaužiam toliau. Paieškos baigiasi nedidukame prekybos centre, kur nusiperkam keletą butelių alaus, nusigaunam iki upės ir skaniai juos išgeriam parūkydamos.

Šviesa kemperio gale

Grįžtant tramvajumi namo, Sandrai ir Alei gimsta puiki idėja: mūsų kempinge stovi keletas kemperių, tai kodėl gi nepaprašius tų turistų, kad įkrautų mūsų mieląjį gerąjį TomTomą ir bent vieną telefoną? Taip neverstume laukiančių tėvelių jaudintis ir galėtume lengvai išvažiuoti iš Prahos į Brno, juk TomTomas bent kurį laiką rodytų mums kelią. Kaip tarėm, taip ir padarėm: grįžusios paprašėm senukų vokiečių, jie mielai sutiko padėti. Susitarėm, kad už valandos grįšim, bet truputį užtrukom su vakariene toje pačioje knaipėje kaip ir per pietus, tai kai grįžom už pusantros valandos, diedukai jau miegojo. Kągi, bandysim ryte. Diena buvo pilna įspūdžių. Noras dar kažkur keliauti man dingęs, nes esu Prahoje. Kvaila kvaila mintis, juk dar laukia tiek įdomybių. Gulamės.

Balandžio 29, antradienis

Telefonui – taip. TomTom‘ui – ne.

Keliamės ankstybėje, laukiame, kol prabus mūsų geradariai vokiečiai. Pagaliau matome, kaip bobulė išveda savo šunį ir patraukiame tiesiai prie jų kemperio. Senukas atiduoda mums Alės telefoną ir TomTomėlį, bet pasirodo, mūsų vedlys dėl kažkokių priežasčių nepasikrovė. Nuotaika sugenda, imame žemėlapį ir ilgai jį nagrinėjame. Praha pakankamai didelė ir labai paini. Kempingo savininkas malasi aplinkui ir klausia, kada išvažiuosim. „Dar valandą“ – juk reikia rasti kažkokį maršrutą. Pagaliau Sandra nueina pas tą diedą, ir jis išaiškina. Sandros šturmanavimo dėka išvažiuoti pavyksta pakankamai lengvai. Atsisveikinam su Praha ir greitkeliu pilam Brno pusėn. Greitkelis bjaurokas, sunkvežimiai važiuoja bet kaip, nežiūri smulkių mašinėlių, keletą kartų priverčia nusikeikti.

Jihlava. TomTomo sugrįžimas.

Sėkmingai pasiekiame Jihlavą. Ten mūsų laukia dar vienas zoologijos sodas, bet prieš tai pamatom, kad šiame miestelyje nemažai autoservisų. Viename mums niekuo negali padėti, mat užsiima tik akumuliatoriais. O.Pelėno akumuliatoriui viskas gerai, taigi sėdam ir važiuojam toliau. Matom: servisas, bet lyg uždarytas. Šalia jo – automobilių dalių parduotuvėlė. Su Ale apsiginkluojam telefono ir TomTomuko įkrovikliais ir praveriam duris. Pardavėjas šypsosi, nekalba nei angliškai, nei rusiškai. Pasikviečiam prie mašinos, aiškinam toliau. Tas nubėga į parduotuvę, atsineša kažkokį aparatą, atidaro kapotą, sako, su akumuliatorium viskas gerai! Tenka toliau aiškint ir rodyt, kas negerai. Prie mūsų pagalbininko prisijungia kažkoks jo pažįstamas, slampinėjęs aplinkui. Pagaliau jie supranta, kad sudegęs yra saugiklis (tas pardavėjo draugas aiškinosi maždaug taip: „auto is good? And this (rodo į rozetę) is scheibe?“ 5 minutės, ir viskas baigta. Negalim patikėti, kad žalia TomTomuko lemputė vėl šviečia! Truputį drebindamos kinkas dėl būsimos remonto kainos sekam pagalbininką į jo parduotuvėlę, kur jis išrašo sąskaitą… 73Kč. Maždaug 10 litų už puikią nuotaiką ir nerealų kelionės palengvinimą. Iki begalybės esam dėkingos gerajam pardavėjui ir jo draugui. Girdamos ir aiškindamos TomTomui, kaip jo pasiilgom ir koks jis geras, važiuojam į zoosodą.

Jihlavos zoo

Alė lieka mašinoje su šunimis, kurių į šį zoo neįleidžia. Su Sandra pasivaikštinėjam po mažytį, bet labai gražiai ir tvarkingai įrengtą sodelį, kur dominuoja įvairių rūšių katės. Roplių paviljonas ten labai smagus. Nors dauguma gyvačiukų ir driežų žinomi ir matyti (kukurūziniai žalčiai, sinalojkės, karališkos gyvatėlės ir t.t.), labai miela į juos žiūrėti tvarkinguose gražiuose terariumuose. Gaila, kad kengūroms lauke lakstyti, matyt, buvo per šalta, jos glaudėsi viduje, po stiklu. Užtat lemūrai kaip išprotėję karstėsi medyje specialiai jiems įrengtoje salelėje. Buvo keletas beždžionių, kurių viena sėdėjo prie pat stiklo, mąsliai žiūrėdama į vieną tašką.

Oazė B-)

Po zoologijos sodo skubame ieškoti kempingo, nes mūsų dar laukia netoli esantis Brno ir Hrad Špilberk pilis. TomTomas nurodo, kur turi būti kempingas, bet tas pokštininkas nuveda mus į vidurį laukų ir pasako „jūs pasiekėte savo kelionės tikslą“. Kadangi miegoti pievoje nenorim, traukiam į artimiausią miestelį, kur apsistojam keistame kempinge „Oaza“. Ten yra didžiulė pieva, kurioje vasarą, matyt, stovi palapinės ir kemperiai, senas malūnas, tarp medžių kaba hamakas. Augina triušius (vienas nulėpausis man labai patiko). Mes išsinuomojame trivietį kambarėlį su prieangiu-koridorium, dušu ir WC, išsirikuojam valgį ir gėrimus tame koridoriuje, įsikuriame ir patenkintos išlekiam į už maždaug 20km esantį Brno.

Brno.

Gražus gyvas ir miestas, bet jame ilgai neužsibūname, nes automobilį pastatėme abejotinoje rezervuotoje vietoje, o ir oras po truputį bjursta. Prieinu prie valiutos keityklos, klausiu, ar galėtų iškeisti mano litus į kronas, bet kai man už 200Lt pasiūlo 130Kč, apsigalvoju Lekiam iki šalia esančios Hrad Špilberk pilies. TomTomas mus užveda iki pat viršaus, sustojame prie įėjimo, pasivaikštome po didelį parką, pasigrožim vaizdais ir nutariam keliaut atgal į kempingą: temsta ir pradeda lynoti.

Kaip mes namų ieškojom

Staiga su siaubu suvokiam, kad nei viena neužsirašėm ir neprisimenam miestelio su mūsų laikinais namučiais, pavadinimo. Sandra ima TomTomą už ausų, suveda Oaza kempingo pavadinimą, jis sutinka mus ten nulydėti, tačiau jau visai tamsoj sustojam „pasiekusios kelionės tikslą“ prie kažkokio upelio visai kitame mieste. Tenka galvoti, ką toliau daryt. Pagaliau paprašom, kad mus nuvestų į tą patį lauką, kuriame atsidūrėme ieškodamos pirmojo kempingo, o nuo ten jau susirandame ir mūsų miestelį – Ostrovačice. Gavau konkrečią adrenalino dozę pusei vakaro, kurį praleidom gerdamos vyną ir pliurpdamos apie jau aplankytas vietas ir likusią kelionės dalį. Nustembam, kai į mūsų duris kažkas pasibeldžia. Pasirodo, tas koridorius, kuriame išgėrinėjom, priklauso visiems, kaip ir tualetas bei dušas Atėjusi moteris paprašo, kad nerakintume durų, nes ji su draugu 6val ryto išvažiuoja. Keista, nes mūsų niekas neįspėjo apie bendrus patogumus. Gerai, kad dar nemiegojom, nes duris tikrai būtume užsirakinusios

Balandžio 30, trečiadienis

Ryte išsiruošiam į netoliese esančią Veveri pilį. Ji uždaryta, bet aplinka sužavi. Paslampinėjam aplinkui, šunys palaksto krūmynais. Oras nesuprantamas, bijom, kad nepradėtų lyti.

Atkeliaujam į Punkevni Jeskyne urvus Skalni Mlyn miestelyje prie Blansko. Aš jau buvau urvuose su stalaktitais ir stalagmitais Čekijoje, todėl šįkart aš likau automobilyje, o Sandra ir Alė nusileido apžiūrėti. Grįžo patenkintos, sakė, labai gražu. Visai su jomis sutinku.

Raganos. Pieva. Erkės

Vėl sėdam į O.Pelėną ir riedam link Plumlov miestelio, kuriame yra dar viena graži pilis. Užeinam į jos kiemą, o ten, pasirodo, rengiamas raganų sąskrydis: „Slet Čarodějnic“. Bobutės persirengusios senom raganom, o mažos mergaitės perrengtos linksmom raganiukėm. Visur išpiešti voriukai, pasiūtos raganos, ant scenos – žalias linksmas drakonas. Nutariam kur nors arti apsistoti ir vakare nulėkt į tą šventę, nes žada būti laaaabai linksma.

Kempingas – visai šalia, kitoje užtvankos pusėje. Labai malonus vaikinukas Karel mums duoda keturvietį namelį už juokingą 450Kč sumą. Iš pradžių nuveda mane iki namelio nr. 26, bet, atidaręs duris ir pamatęs, kad jis nesutvarkytas, duoda mums Nr.30 raktus. Ten ir įsikuriam. Dar gavom elektrinį radiatorių, kad nebūtų šalta. Mokestį ponaitis Karelas pasakė pasiimsiąs rytoj, kai išvyksim. Bijojom, kad raganų šventėje pragersim ir pravalgysim paskutines kronas (apie tai aš šeimininką įspėjau, tas juokėsi ir sakė, kad tokiu atveju turėsim likti ir atidirbti), taigi iš anksto sudėjom pinigėlius už nakvynę, o aš juos paslėpiau O.Pelėno salone. Superinis priėmimas ir nereali gamta. Didžiulė pieva, kurioje šunys ėjo iš proto, pagaliau gavę progą normaliai padūkti. Gaila, kad ten labai daug erkių: po keliolikos minučių ant Kuko jau ropinėjo dvi bjaurybės, o išvažiuojant teko keletą ištraukti. Įsikūrėm kukliame namelyje, palikom šunis ir nupėdinom į burtininkų sąskrydį. Daugybė žmonių, krūva įvairaus amžiaus vaikų, nemažai šunų, visi linksmi, gerai nusiteikę, geria pigų alų ir vietinį vyną, valgo kepsnius. Scenoje groja vietinė grupelė, gerokai primenanti mūsiškus vestuvių muzikantus. Radom dėžę su visokiom kepurėm ir perukais, porą jų pasimatavom :)Paskui dar buvo vaidinimas, kurio metu burtininkę vedė degint ant laužo, o galiausiai – šokiai. Alė trypė ir plasnojo kaip balerina, Sandra turėjo gerokai pasistengt, kol įtikino ją eiti kartu. Aš jau buvau gerokai išgėrus vietinių gėrybių, tai nuėjau gulti, o jos pasiliko prie kempingo vykusiame koncerte, kur grojo dar panašesnė į vestuvių muzikantus, grupelė.

Gegužės 1, ketvirtadienis

Ryte paaiškėja, kad lentelėje, skelbiančioje apie teritoriją saugantį šunį, buvo minimas ne koks Kaukazo aviganis ar rotveileris, o mielas spanielis, kuriam į akį labai krito Kapa. Kapa juo nelabai susižavėjusi, bet durų prieš nosį neužtrenkia, taigi naujasis gerbėjas atsiduria mūsų namelyje ir nelabai nori apleisti patalpų. Negaliu nepripažint, kad tame namelyje miegojom prasčiausiai iš visų naktų, bet pati aplinka ir ta šventė buvo tokia gera, kad neįtin patogi lova visai nesugadino nuotaikos.

Išvažiuodamos sudėjom patalynę ir radiatorių ir nuvežėm į registratūrą. Ponaitis Karelas ir jo sesuo nustebo, pasiėmė raktus, pinigėlius, įdavė vizitinę kortelę su e-mail adresu ir labai prašė, kad grįžusios parašytume, kaip sekėsi kelionė, kaip patiko Čekija ir atsiųstume nuotraukų

Dar Čekija ar jau Slovakija?

Atsisveikinam su mielais šeimininkais ir iškeliaujam Slovakijos link. Stabtelim prekybos centre, ten priperkam tiek alaus, kad mašinėlė tampa baltu alaus rezervuaru. Kapą tenka nugrūsti į narvą bagažinėje, o Alė vos telpa ant galinės sėdynės. O.Pelėnas pradėjo imti truputį daugiau kuro, bet negi tokia smulkmė mus sustabdys. Iriamės į Slovakiją. Liko dar kelios kronos už priduotą tarą, todėl supanikuojam, kad reikia stabtelti jas išleisti, kol neatvažiavom. Mūsų džiaugsmui, prekybos centras, kuriame sustojom, vis dar Čekijoje. Lieku mašinoje, o Alė ir Sandra už paskutines kronas nuperka alaus ir zmrzlinos

Slovakijos grožybės ir baisybės

Slovakijos autostradoje – vėl kamštis. Tiesa, linksmesnis negu prie Augustaw‘o, nes juda. Plius, prieš mus stovi kažkokios Slovakijos futbolo komandos sirgaliai, ryškiai laimėję, nes kaip išprotėję mojavo šalikais, vaikščiojo po autostradą ir sysiojo ant šalia esančių uolų.

Nusigaunam iki regiono, kuriame planavom apsistoti. Nykuma, palyginti su Čekija. Čigonynas. Prieš keletą metų praūžusios audros išvartyti medžiai. Kempingai – tarybinių statinių pavyzdžiai. Pensionas, kuriame priima su šunimis, dirba iki 15valandos. Šiek tiek paklaidžiojusios po apylinkes, apsistojam ties baisoku kempingu Tatranska Lomnica – Eurocamp. Viena naktis – 130Lt. Nėra daug, bet tikėjomės daug mažesnės kainos. Nameliai tikrai klaikūs, nors viduje nėra taip blogai. O aplinkui – nuostabūs kalnai. Nieko. Išgyvensim Vakare nuvažiuojam į miestelį, kur prisikertam knedlikų, kurių Čekijoje paragaut taip ir neteko. Miegu antrame namelio aukšte, į kurį užlipti reikia bjauriais laiptais. Kukas keletą kartų nusiridena nuo tų velnio laiptelių, tenka jį nešt ant rankų.

Gegužės 2, penktadienis

Spišska Nova zoo

Kelionė po truputį eina į pabaigą, bet dar reikia truputį pasivažinėti po Slovakiją. Nuriedam iki Spišska Nova Ves miestelį, kuriame laukia zoologijos sodas. Alė vėl lieka mašinoje, Sandra irgi nelabai noriai ten eina, bet patenkam į vidų. Sumokėti niekas neduoda galimybės, nes kasoje niekas nesėdi. Truputį palūkuriuojam, paskui tiesiog praeinam. Šitas zoologijos sodas – tikrai baisus. Kad būtų tik mažas ir neįspūdingas, tai dar nieko. Bet jis prie viso ko nešvarus, gyvūnai apsivėlę, patalpinti už bjaurių grotų, gerokai paskurdę. Liūdnas vaizdas. Greit perbėgam ir vėl sėdam į O.Pelėną. Važiuojam į centrą ieškoti informacijos centro, ten vėl patenkam į kažkokią miestelio šventę (na ir sekasi…). Stebina slovakų šunų baimė. Čekijoje labai daug kas slampinėja su šunimis, o čia beveik nesimatė, kad kas vedžiotųsi. Žmonės nuo Kapos traukia vežimėlius, apeina mus ratu, nepatikliai žiūri. Kad juos kur bala, tuos slovakus

Spišska pilis

Aplankom Spišska pilies griuvėsius. Tiksliau, Alė aplanko, o mes su Sandra ganom šunis milžiniškoj pievoj. Aplinkui nerealūs vaizdai: pilna pienių pieva, miestelio stogai, kalnai, o kitoje pusėje stūkso didžiulis statinys. Alė grįžo po ilgo laiko ir laaaabai patenkinta Mes su šunimis irgi visai gerai pavaikštinėjom, tie du žulikai išsivoliojo kažkokio žvėrelio kakuose, Kapa iš balto buliuko tapo žalsvai gelsvai rudu ir įgavo keistą aromatą. Kukas kvapeliu truputį atsiliko, bet nedaug.

Orava pilis. Paskutinė vakarienė.

Tolesnis sustojimas – Orava pilis. Nuvažiuojam ten – o kasos jau uždarytos, paskutinė ekskursija prasidės po kelių minučių. Alės dėka ne tik pakliūnam į pilį, bet dar ir bilietų neperkam. Graži pilaitė, ką čia bepridursi. Po ekskursijos dar užvalgom „haluškų“ vietiniame restoranėlyje ir traukiam ieškoti nakvynės.

Nakvynės surasti niekur arti nepavyksta. Jau sutemus privažiuojam pensioną „Adria“, griebiam paskutinį šiaudą, sumokam visas likusias Slovakijos kronas ir dar krūvelę degalams skirtų zlotų ir apsistojam nakčiai. Sukramtom viską, kas likę kramtomo ir gulamės.

Gegužės 3, šeštadienis

Pamiegam iki 5 ryto (aš prikeliu tokią valandą, nors tarėmės keltis 6. Susimaišiau laike truputį :x), už 23km kertam Lenkijos sieną. Nenumaldomai artėja ilga kelionė namo, tik prieš tai reikia aplankyti Osvencimo muziejų.

Osvencimas

Atvažiuojam ten apie 9 ryto. Žmonių dar nedaug, nesamdant gido įėjimas nemokamas. Lauke aplinka tvarkinga, nepasakytum, kad kažkas ypatingo. Tik viduje ekspozicijos slegia. Ypač vienas namelis, kuriame įrengtos didžiulės vitrinos su krūvomis akinių, batų, kojų bei rankų protezų, lagaminų ir t.t. Pamatėm krematoriumą ir dujų kameras, daugybę kalinių nuotraukų, pasiskaitėm aprašymus. Prasilenkėm su keletu ašarojančių žmonių. Bent jau aš tai išėjusi lengviau atsidusau.

Lyg ir viskas

Susigrūdam į O.Pelėną, kuriame Kukui per alaus daugybe nebėra vietos net po Sandros kojom, ir viskas. Pajudam tiesiu taikymu namo. Aplenkiam Varšuvą su jos judėjimu ir kamščiais, stabtelim pavalgyt benzino kolonėlės bare, paskui dar aikštelėje susidėliojam daiktus taip, kad būtų kur atsisėsti, ir važiuojam, važiuojam.

Į Kauną atvykstam apie 2:30. Išleidžiu Alę ir Sandrą pas Alės tėčius, stabteliu užsipilti dyzelio O.Pelėnui ir Red Bull sau ir minu kaip įmanydama greičiau į Ukmergę. Keliukas Kaunas-Ukmergė išraustas taip, kad kurį laiką kaltinau TomTomėlį, kad tas mane užvedė ant kažkokio nežinomo kelio. Tėvukai mane įleidžia, dar jiems pagrindinius įspūdžius ir krentu miegoti.

Apibendrinimas

Kelionė „Lietuva-Čekija-Slovakija-Lietuva“ įvertinta kaip NUOSTABI.

Nuvažiuota kilometrų: 3327
Aplankyta šalių:3
Aplankyta zoologijos sodų: 4
Išgerta alaus ir vyno: N/A
Kelionėje praleista dienų: 8
Degalams išleista pinigų: ~800Lt
Nakvynėms išleista pinigų: ~800Lt

O aš vėl noriu į Čekiją Kada kitas ilgas savaitgalis?

P.S.: didesnės nuotraukos - čia.

Explore posts in the same categories: išvykos, niekalai