Tyla kieme

Tyla ne prieš audrą, nors su šių dienų orais nebūtų nieko stebuklingo. Tiesiog vakar naktį grįžtant namo, kieme apniko keistas jausmas. Nesupratau, dėl ko.

Supratau šįryt, kai išvedžiau į lauką Kuką ir sutikau vyriškį, kuris kasryt ateina pašerti kieme gyvenančių kačių. Vaikščiojo po kiemą ir nerimastingai šaukė katinus.

Apsidairiau. Aplink tyla. Tuščia. Nei vienos nėr. Nei viena netupi ant automobilių, kačiukai nesivarto ir nedūksta gėlynuose, prie dubenėlių, į kuriuos močiutės (na gerai, ir aš kartais) kasryt pripila maisto - irgi nieko.

Buvo gal 10 kačių. 4 suaugusios ir 6 kačiukai. Dar viena laukėsi. Juodai rudos, juodos, rainos. Vienas šviesiai rusvas kačiukas buvo su tamsiai rudomis akimis. Nebijojo nei žmonių, nei šunų - nieko. Neliko. Kažkas turbūt neapsikentė ir iškvietė gaudytojus.

Man tikrai labai dėl to gaila ir negera. Taip, puikiai žinau, kad valkataujantys gyviai nešioja ligas, veisiasi netrukdomi, skursta patys, kelia grėsmes visokias ir t.t.. Bet kai pripranti, kad aplink gulinėja krūvelė jau pažįstamų kačių, kai kas rytą sutinki juokingą pusamžį vyriškį su kostiumu ir portfeliu, iš kurio jis traukia kacams visokiausius skanėstus, o vieną rytą jų neberandi, kažko trūksta. O dar jei pagalvoji, kas tų varguolių katinų laukia… :/

Grįžus apglosčiau saviškius. Turbūt pasisekė jiems. Pašerti, mylimi ir išlepę. Tik kad laisvės negauna.

Heil Facebook, arba kelionė 10 metų atgal.

Taigi po ilgų įkalbinėjimų iš visų pusių, pagaliau savaitgalį užsiregistravau į facebook. Ir štai dabar sėdžiu graužiu nagus, kad to nepadariau anksčiau.

Beieškant kontaktų, akis užkliuvo už pažįstamos pavardės. Ir prisiminiau savo seną ilgametį “bičiulį” iš Floridos. Internetinė pažintis su tuo išprotėjusiu hipiu, po poros metų pametusiu galvą dėl religijos, prasidėjo pirmomis dienomis, kai prisėdau prie interneto ir susiradau kažkokį hipių chat’ą. Na ir ką. Užsikabliavau. Neaišku, kiek prakalbėta su tuo trenktyla buvo naktimis. Pradiskutuota apie knygas, rūkymą, mokyklas, prasimokyta anglų kalbos ir t.t. Kiek gaudavau barti nuo tėvų, nes tuo metu už internetą tekdavo mokėti ir Telekomui už dial-up minutes, ir Omniteliui už patį Internetą.

Viskas baigėsi tada, kai jis sėdo kaliūzėn už tai, kad išgasdino ir apmėtė akmenimis prostitutę. Jam mat susišvietė, kad ji kažkokia velnio apsėsta. Ką darysi. Dar bandėm nenutraukti bendravimo, jis per savo mamą paprašė mano namų adreso, rašė laišką, į kurį atrašiau, bet tuo metu ruošiausi išsikraustyti, o ir jį tuo metu perkėlė į kitą vietą. Po maždaug metų parašiau atvirutę jo mamai, bet ji sugrįžo. Vakar išsiaiškinau, kad ta mama išsikraustė gyventi į Texas’ą.

Žodžiu, kai tie laiškai sugrįžo, aš periodiškai vis atsiminus paieškodavau. Pasisekė rasti jo pavardę kažkokiame Tampa miesto teismelio įraše. Parašiau ten, klausdama koordinačių. Aišku, nieko nepešiau ir apsiraminau. Kodėl aš ieškojau? Nežinau. Tikrai nežinau.

Ir štai, Facebook iki šiol negaliu patikėt. sounds like success story, doesn’t it. Beprotis mane irgi puikiai prisimena ir teigia, kad išėjęs iš belangės vis paieškodavo, bet aš juk buvau nebe VolkHan ir ne H2Ofall, o mildaster, pavardė mano per ilga, kad prapūstos smegenys ją prisimintų. Nieko nuostabaus, kad nerado Tai va, apsikeitėm nuotraukom, aprodėm, kaip kas gyvenam. abudu pasikeitę, aš sustorėjus, nusikirpus plaukus, tas dantį pametęs, su barzda ir amish stiliaus skrybėle, nusifotkinęs prie JAV vėliavos, o ant savo namelio užsirašęs “little israel”. Nugi juokinga

Būtų visai happy end’as, bet vėl juokingas dalykas: tas beprotis vėl sėda kaliūzėn. štai šiandien eina į teismą, kur turbūt išgirs nuosprendį už namie rastas dvi uncijas kanapių. Negana to, jis teigia, kad nieku gyvu nesigins, kad jas laikė ir vartojo. mol nėra aukos, tai kur čia nusikaltimas? Jis tiki, kad “God inside me wants to get high. What can I do about it?”. Skamba pamišėliškai? Taip ir yra.Tai štai: daviau aš jam savo adresą, sakė, parašys, jeigu uždarys iškart arba jeigu nebesusikalbėsim. Sako, kad daugiau 1 metų neteks sėdėt, o tada vėl galėsim naktimis pliurpt.

Labai miela žinot, kad anas sveikas (?) ir gyvas. Blykstelėjo, tarsi pasakęs, kad mano paauglystė, iš kurios, atrodo, niekaip negaliu išaugt, yra verta tiek laiko joje kapanotis.

Kaip tik praeitą savaitę tvarkiau savo buvusią spintelę Ukmergėj. Radau aplanką su krūva atspausdintų log’ų ir jo pasakojimų, laiškų ir t.t. Prisiminiau seną adatinį Epson’ą, kuris džergždavo spausdindamas ir varydavo visus iš proto. mano bičiulis irgi atsiuntė nuotrauką krūvos mano kažinkada rašytų apsakymų (beje, rašydavau lietuviškai, jis niekad neturėjo supratimo, apie ką jie ) Viską išsaugojo. Ir kasetę su mokyklos koncerto įrašu, kurią kažkada siunčiau. ir “draugystės juostelę” ant rankos, kurią nupyniau, atrodo, prieš kokį 100 metų (aš jo atsiųstą pamečiau).

Viskas eina ratu. ir dabar, atrodo, praėję metai grįžo su visa jėga ir linksmai trenkia man per petį, mol “milda, atsigręžk, viskas juk taip pat gerai kaip tada!”.

Kaip kvaila tiek rašyt apie paauglystės vaiduoklį

This is unbelievable. I mean it.

Baigėsi. Euro 2008

Štai ir viskas.  Baigėsi geriausias vasaros metas. Ne, ne braškės, ne ilgos dienos. Baigėsi Europos futbolo čempionatas, mane trims savaitėms prikaustęs prie televizoriaus lyg kokį invalidą prie lovos.

Apleidau vargšą Kuką, su kuriuos labai retai kada iki miškų nuvažiuodavom su buliukų chebra padūkt; užleidau namus, kurių beveik netvarkiau visą tą laiką. Visas dėmesys - fulei. Ir ką.

Vokiečiai. Mano amžini favoritai gavo sidabrą. Net nežinau, ar čia džiaugtis, ar ne. Aišku, tikėjausi aukso, bet su tokiu žaidimu kokį jie demonstravo šiemet, atrodo, įvyko stebuklas, kad jie apskritai į finalą pateko. Iškrito praktiškai visos komandos, kurios man bent kažkiek patiko: pirma Čekija, paskui Olandija. Liūdnokai atrodė pusfinalis, kur vokiečiai vos vos įveikė Turkiją. Ispanai finale atrodė daug geriau. Kad ir kaip būčiau nusistačius prieš teatrališką pietietišką futbolą, kad ir kaip mėgčiau artojišką savo vokiečių žaidimą, tenka tai pripažint: jie buvo geresni visame kame.

Gaila, kad baigėsi. Tuščia kažikaip liko. Bet turiu pasigirti: šįkart jau nesėdėjau ant bordiuro ir neblioviau, kai maniškiai pralaimėjo. Aha, blioviau per world cup 2006, kai pusfinalyje paskutinėmis minutėmis italai paskerdė vokiečius. Užaugt baigiu, ar koks čia biesas vyksta.

Tingiu truputį nagrinėt ir aprašinėt Lahm’o elgesį finale, lįst į Lehmanno pasąmonę ir bandyt suprasti, dėl ko jis buvo ne vartuose, kai jam įkalė įvartį.

Šiaip ar taip. Jau laukiu kitų metų, kai vyks atrankinės varžybos į pasaulio čempą. Susilažinau su Gediminu iš viskio, kad Lietuva papuls neturiu kur dėt viskio turbūt, bet hemhem. reikia tikėti savais, kaipgi kitaip.

Ir šiaip. Atrodo, kad po šio maratono šiek tiek gali pasikoreguot mano asmeninis gyvenimas. ir jeigu taip, galėsiu dėkoti arba kaltinti rėkavimą ir pykčius su televizoriumi knaipėj Pas Rudolfą II kol kas viskas puiku. O kryžiuočiai turės laiko susikaupt ir pasiruošt pasaulio taurei. Deutschland Deutschland uber alles, kai sako

Galit sveikinti!

Ne, ne mane. aš tiesiog su pasimėgavimu maudausi savo šunpalaikio šlovės spinduliuose B) Šiandien jis tapo ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos jaunimo čempionu, gavo Best Of Breed titulą, maišelį Royal Canin (kurį, mano nuostabai, suėdė), tris korteles su įrašytais titulais (paslaptingiausia man pasirodė su “PP”: su Simona ir Mažvydu iš pradžių PP iššifravom kaip nelabai gražų rusišką posakį, kuris reiškia, kad jau visai blogai, bet paskui pasirodė, kad tai “Promotion Prize”. Ką jis reiškia - bala žino), violetinio kaspinėlio galą (reiškiantį įvertinimą Excellent), rozetę iš geltonos ir žalios spalvos ir pirmajį savo medalį!

Daugiau parašysiu vėliau, kai išryškinsiu nuotraukas. Juokauju. Parašysiu tada, kai Simona tas nuotraukas atsiųs. Parašysiu apie skubėjimą į priekį, apie konkurentus, apie bestus.

Sveikinam S&M vengrų vižlą Agatas Brolis (Ozzy) tapus Latvijos jaunimo klasės čempionu! Buvo labai smagu pasivažinėti ir grįžti ne tuščiomis B)

Kelionė: Čekija-Slovakija-Lenkija

Kelionės idėja būtent per ilgąjį gegužės savaitgalį gimė tada, kai supratom, kad jei pasiimsim po 3 laisvas dienas, tai iš viso turėsim 10 laisvadienių. Taigi Sandra, Alė ir aš pasiprašėm paleidžiamos ir susiplanavom kelionėlę. Pasiskolinom visokių reikalingų daiktų: GPS siųstuvas TomTom, stogo bagažinė ir narvas Kapai buvo tai, ko mums reikėjo (labai aaaačiū visiems skolintojams:)). Dar aprengiau O.Pelėną klaikiais mėlynais užvalkalais. Išsiruošėm.

Mingo: part II :(

Vis dėlto vakarykštis lakstymas nuėjo veltui. šuniuką šiandien nusprendėm pervežti į kitą stacionarą, kur jam būtų šilčiau ir jis sulauktų taip reikiamos priežiūros. susiskambinta, susitarta, vargšas Mingo nuvežtas. Veterinaras dėl visa ko atsivertė duombazę, o ten - 8 metų Mūras ir jo šeimininkas. Paskambino - iš tiesų, dingo prieš dvi dienas. Atvažiavo pasiimt, Karina ginčyjosi, kad negalima duot, šuo per dvi dienas tikrai negalėjo šitaip sulysti ir tiek ligų ir žaizdų prisigaudyti. štai apytiksliai šeimininko paaiškinimai:

Nekirpti nagai (išsiraitę į visas puses ir deformuojantys pėdas) - nes pats nusibrūžina vaikščiodamas
Nemaudytas kokį šimtą metų - ne išmaudytas šeriasi (!!!)
Nutrintas kaklas vos ne iki atviros žaizdos- netinkamas antkaklis kurį jis jau, atseit, pakeitė
Pragulos visur, kur įmanoma - visiems dideliems šunims jos atsiranda (taip taip, atsiranda, ypač jeigu šuo laikomas nerealiai geromis sąlygomis, pvz. voljere arba dar geriau - ant grandinės, kur neturi minkštos vietelės atsigulti ir yra priverstas miegoti ant kietos žemės)
Karpos ant viso pilvo ir vidinės kojų pusės - nekenkia šuniui, dėl to veterinarijoj pasakė, kad nebūtina jų gydyti
Liesas kaip dviratis - nes niekaip negali atšerti (spėjimas su didele tikimybe, kad maitina visiškom atliekom, o šuo turi daugybę kirminų, dėl kurių jis visai nestorėja. Vis dėlto panašiau į badą ir išsekimą)

Su tokiais gražiais ir logiškais paaiškinimais Mingo-Mūro šeimininkas pradėjo šaukti ant Karinos, mol kaip jūs drįstate neatiduoti mano šuns, visa mano šeima verkia nuo to laiko, kai jis dingo. berėkdamas išsitarė, kad šuo turi prabangią būdą (prieš tai dievagojosi, kad jis gyvena kambary ir tikrai laikomas geromis sąlygomis. WTF?). pažadėjo veterinarui, kad lankysis ir gydys savo šunį, pasiėmė jį ir išvažiavo. štai tokia istorija.

liūdna klaikiai. aš jau buvau beveik suradusi namus jam, Sandra buvo beveik pasišovusi pasiimti varguolį. Tikrai būtų jam buvę geriau. o šitas, atsiprašant, šūdagalvis paprasčiausiai atėjo ir išsivežė. jeigu nebūčiau mačius ir glosčius Mingo, gal norėčiau tikėti, kad šeimininkas susiprato praradęs seną augintinį, kuriuo nustojo rūpintis po truputėlį. bet kaip jį buvo įmanoma nustekenti iki tokios būklės - protu nesuvokiama.

sėkmės tau, gražusis šunie iš kitos planetos. labai ilgai tave prisiminsiu, ir tikiuosi, kad tau bus gerai.

P.S. čia ir čia yra Mingo istorija iš Pifas.lt pusės

Mingo…

Vakaras nenuėjo veltui. pabėgau iš direktoriaus gimtadienio, kad pamatyčiau ir pavežiočiau nerealaus dydžio ir grožio ir dar nerealiau nelaimingą šunį. Lyg ir Argentinos dogas, bet sulysęs iki begalybės ir netekęs jėgų šuva gulėjo Santariškėse, prie vienų žmonių kotedžo verandos.

ne viskas brangsta

skundžiasi visi. kartais ir aš tyliai paburnoju, kad nueini į parduotuvę, nusiperki kažkokio NIEKO ir sumoki DAUG.

vakar pakeičiau nuomonę. nuėjau į greta namų esančią saulmaximutę, papirkau mėsos ciuciui, dar kažkokios vištienos, dar kažkokių daržovių, stoviu prie kasos, o ten, prie sumestų krepšelių guli DVD su filmu “What’s Eating Gilbert Grape” (”Kas graužia Gilbertą Greipą“). Vyptelėjau: ne viskas brangsta. Štai, sumokėsiu 4.99Lt ir gal net savaitgalį turėsiu šaunų vakarą su neblogu mielu filmuku.

RUN AWAYYYYY! RUN AWAYYYYYY!

Labai juokiausi, kai per naujametinę pjankę naujametinį vakarėlį darbe sužinojau, kad xekc mums visiems užsakė po dovanėlę, ir maniškė bus Killer Bunny šlepetės iš Monty Python and the Holy Grail serijos. Tie, kurie yra matę šitą filmą, žino, kas yra Killer Bunny ir supranta, dėl ko aš šiandien gavusi tas šlepetes isteriškai kvatojausi…
Štai kaip jos atrodo: (sorry už prastą kokybę, bet fotoaparato neturiu darbe, tai teko naudotis telefono pseudogalimybėmis)

abi iš toliau: mieli balti triušeliai…

iš arčiau - tikras zuikis žudikas:

Dabar svarstau, kur geriau šituos gražuolius laikyti. geriausia mintis turbūt būtų darbe, nes namie Kukas gali nuo jų baisiųjų dantų nukentėti. Bet darbe nepatogumas, kad einant rūkyti juos tektų persiaut, kad neužpultų praeivių. pagalvosiu dar

O čia tiems, kurie neturi žalio supratimo, kas yra tas Killer Rabbit ir Monty Python. Trumpa ištraukėlė iš Monty Python and the Holy Grail filmo. Zuikio Žudiko epizodas.

Nuo kokių filmų ašaroja mildaster :)

Va čia yra nerealu.

“This is my life. I have battled and lost, struggled and won. I have had victory and defeat, and defeat in victory. I will never be over-matched or unprepared. This is who I am and who I will always be. I am Chris Benoit!”

Aha, aš kurį laiką žiūrėjau amerikietiškas imtynes. Aha, aš žiūrėjau tai kaip muilo operą, su visom intrigom ir peripetijom, suprasdama, kad tai nėra tikros imtynės, nėra tikras sportas. tai hm. pramoga, gal kiek keistoka, bet vistiek pramoga. Aha, Chris Benoit buvo mano favoritas. Aha, ilgą laiką netikėjau, kai išgirdau, kad anas nušovė savo žmoną su vaiku ir pats nusigalabijo. neįtikėtina visiškai atrodė.

Ilgai siuntėsi man tas filmas: Hard Knocks: Chris Benoit Story, dar porą dienų teko visokiais būdais mėginti paleisti jį su garsu. Dokumentinė istorija apie išsipildžiusią amerikietišką svajonę: kaip žmogus nuo vaikystės žinojo, kad nori tapti kovotoju, ir po 18 metų pasiėmė pasaulio čempiono diržą. Daug šneka pats Benoit. Šneka jo draugai, jo šeimyna, kolegos. Pozityvus filmukas. Pabaigoj ėmiau ir apsiašarojau štai dėl ko:

filmas baigiasi, kai jis laimi tą diržą. kai ištariama, kad jis - geriausias pavyzdys kiekvienam vaikigaliui, kaip reikia norėti ir siekti savo tikslo. geriau būtų daugiau ir nežinot, kad šito žmogaus (gal labiau personažo, bet vistiek) nebėr, kaip ir jo šeimynos, kad WWE, paskelbę apie jo mirtį, nutraukė savo šou ir vietoj jo rodė šitą biografinį filmą, prieš tai nepamiršę išreikšti gilios užuojautos jo artimiesiems; kad išaiškėjus tiesai apie dvigubą žmogžudystę ir savižudybę, ta pati federacija po truputį pradėjo naikinti viską, kas susiję su Benoit. Kad jo vardas
tikriausiai bus išbrauktas iš hall of fame. kad šito 40 metų vyro smegenys nuo daugybės sutrenkimų ir traumų pasirodė niekuo nesiskiriančios nuo 80 metų Alzheimerio liga sergančio senuko. ir kad jau niekas nebesakys, kad Chris Benoit kažkam gali būti pavyzdys, nors visą tą laiką jis būtent tokiu ir buvo laikomas.

panaši nuotaika buvo apėmus, kai sužinojau, kad Volk Han jau nekovos Rings federacijoj. Panašu buvo ir tada, kai perskaičiau, kad Jürgen Klinsmann baigė žaidėjo karjerą, kad Oliveris Kahnas nebebus pagrindinis vartininkas Vokietijos rinktinėj, ir kad Pierluigi Collina nebeteisėjaus. tokių sportinių kvailysčių mano galva prikimšta nuolat.

štai kas būna, kai žmogus neturi problemų

p.s. tą filmuką rekomenduoju pažiūrėt visiems. nesvarbu, ar įdomu tos nesąmoningos “kovos”, kur daužo viens kitą su kėdėm, kopėčiom ir kuo tik papuola. ten graži vieno žmogaus istorija. Hau.

šioks toks tribute